Kaip padėti byrančiai sienų tapybai
Sienų tapybos koncervavimo procesas Vilniaus Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčios patalpoje, 2018 m. „Heritas“ organizatorių nuotrauka.
Žmonės nuo seno siekė kurti jaukią ir estetišką savo gyvenamąją aplinką. Kiekvienas laikmetis turėjo skirtingas interjero dekoro madas, todėl dažnai naujoms estetinėms tendencijoms būdavo teikiama pirmenybė senųjų naikinimo sąskaita. Nusistovėjus tarptautinėms kultūros vertybių apsaugos taisyklėms bei tarptautines teisinio reguliavimo normas perkėlus į Lietuvos paveldosaugos dokumentus, šalyje imta ypatingai vertinti ir saugoti interjero elementus, sukurtus iki Antrojo pasaulinio karo. Įgiję būstą su tokiais dekoro elementais žmonės įgyja ir atsakomybę išsaugoti vertybę ateities kartoms.
Kaip reikėtų elgtis įsigijus nekilnojąjį turtą miestų istorinėse dalyse ar bet kurioje kitoje Lietuvos istorinėje vietoje, kokius būtinus veiksmus galima atlikti pačiam turto valdytojui ir ko geriau nedaryti matant ar turint duomenų, kad pastate galėtų būti senosios tapybos, pataria dešimtmečių darbo su itin trapiomis kultūros paveldo vertybėmis patirtį turinti architektė–restauratorė Audronė Kaušinienė.
Pasak restauratorės, pirmasis žingsnis – patikrinti pastato statusą Kultūros paveldo departamento administruojamame Nekilnojamųjų kultūros vertybių registre. Registro paieškoje užtenka įvesti adresą ar pasinaudoti priartinimo funkcija žemėlapyje ir galima sužinoti, ar pastatas arba jo dalis yra saugomi. Jei pastatas neįrašytas registre, tik nuo savininko sąmoningumo ir noro priklauso, ar galimai vertingi jame esantys interjero elementai bus išsaugoti. Kultūros paveldo objektų išsaugojimo kaštai dažniausiai būna didesni nei įprastinių remonto darbų, tačiau galimų išlaidų bijoti nereikėtų, nes išsaugotas ir tinkamai prižiūrėtas kultūros paveldas dažniausiai suteikia nekilnojamam turtui didesnę finansinę vertę, o taip pat kuria ir nematerialią – kultūrinę vertę, susijusią su istorijos ir meno puoselėjimu. Kultūros paveldo apsaugos specialistai siekia padėti išsaugoti paveldo vertybes, tad į juos visada galima kreiptis patarimo bei kartu ieškoti geriausio sprendimo tinkamai paveldinio objekto apsaugai ir tvarkymui.
Kaušinienė pabrėžia specialistų konsultacijų svarbą: „Dėl įvairių biologinių (pavyzdžiui, drėgmės, pelėsio) ar kitų priežasčių atsidengus byrančiai sieninei tapyba ar matant, kad vidaus patalpų tinkas nestabilus, būtina, kad tapybos būklę įvertintų specialistai. Tik jie gali tiksliai nustatyti laikmetį, saugotinas vertingąsias savybes bei pasiūlyti tinkamiausius tapybos apsaugos sprendinius. Taip pat būtinai reikalingi polichrominiai tapybos ir kiti tyrimai (pavyzdžiui, cheminiai, architektūriniai, konstruktyviniai). Svarbu žinoti, kad Kultūros paveldo departamentas gali kompensuoti objekto savininkui patirtas taikomųjų tyrimų išlaidas. Pačiam savininkui ar restauratoriui–mėgėjui galimai vertingų tapybinių sluoksnių atidengtinėti jokiu būdu negalima, nors ir kaip norėtųsi. Galima žala savavališkai atidengiant sienų tapybą gali būti neatitaisoma bei daug didesnė nei nauda ar patenkintas smalsumo poreikis“. Su specialistų pagalba išsiaiškinus, kokie yra tapybos pažeidimai, tolimesnis žingsnis būtų kuo greičiau likviduoti byrėjimo priežastis: panaikinti drėgmės šaltinį ar pašalinti kitus pažeidimų sukėlėjus.
Avarinės būklės sienų tapybos tvarkyba pradedama sutvirtinant sienos tinką ir pačią tapybą. Sienų tapybos sutvirtinimas yra gana sudėtingas procesas, dažnai atliekamas nuvalytą tapybą paklijuojant odos klijais ar kazeinu bei japonišku (mikalentiniu) popieriumi. Stabilizavus „judančią“ tapybą, ne tik išvengiama skaudžių praradimų, bet ir laimima laiko – atlikus šią procedūrą tapyba gali laukti restauratorių rankų ilgus metus.
Kaip vieną iš didžiausių klaidų, restauratorė įvardina netinkamų restauravimui bei konservavimui medžiagų pasirinkimą. Šiuose procesuose naudojamoms medžiagoms yra keliami specialūs reikalavimai, iš kurių paminėtini ilgaamžiškumas, „grįžtamumas“ bei suderinamumas. Naudojamos priemonės turi būti suderinamos su originaliomis objekto medžiagomis chemine bei fizikine prasme, o taip pat, jei tik įmanoma, visos pritaikytos procedūros turėtų būti „grįžtamosios“, tai yra, restauravime panaudotas medžiagas ateityje turėtų būti galima pašalinti ir pakeisti patobulėjusiomis technologijomis. Jei restauravimo procedūros nėra visiškai „grįžtamosios“, jos bent jau turėtų palikti galimybę tolimesnėms restauracijoms. Konservuojant ir restauruojant paveldo objektus, reikėtų atsisakyti nepatikrintų, neaiškios sudėties, greitą rezultatą žadančių naujų priemonių naudojimo.
Visų susidomėjusių sienų tapybos tvarkymo technologijomis bei norinčių praktiškai išbandyti pirminius avarinės būklės tapybos stabilizavimo procesus Audronė Kaušinienė gegužės 3-4 d. laukia nemokamose dirbtuvėse-mokymuose Vilniaus Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčioje, Tarptautinėje kultūros paveldo pažinimo, tvarkybos ir technologijų parodoje „HERITAS“.
Asta Cicėnienė
Kai kalbame apie paveldą, prieš daugelio iš mūsų akis visų pirma iškyla didingi gamtos ir žmogaus sukurti monumentai, bažnyčių bokštai, viduramžių tvirtovės ir pilys, muziejinės ir antikvarinės vertybės ir panašūs dalykai, kurie įprastai nėra mūsų kasdienio gyvenimo dalis. Kur kas rečiau pagalvojame apie tai, kad kiekvienas iš mūsų, leidžiantis vasaras senelių sodyboje ar galvojantis įsigyti ramų kampelį kokybiškam poilsiui atokiau nuo miesto šurmulio, turi galimybę savomis rankomis prisiliesti prie vertingo kultūros paveldo, prisidėti prie jo saugojimo ir puoselėjimo. Senosios kaimo sodybos, jų medinė architektūra ir jas supanti aplinka – unikalus ir vertingas palikimas, mūsų tapatumo ir savasties pagrindas, kuriame atsispindi šimtmečiais gyvavusios gyvenimo tradicijos, istorinės atminties ženklai, kartų ir giminių ryšiai. Liesdami rąstų sienose paliktas laiko ir meistrų darbo žymes, patys atnaujindami senelio rankomis pagamintas ąžuolines duris ar drožinėtas langines, galime geriausiai pajausti asmeninį ryšį su mūsų šalies ir savo giminės istorija, įnešti indėlį į bendro kultūrinio identiteto ir tradicijų išsaugojimą.
Pagrindinis sodybos pastatas – gyvenamasis namas –kaimo sodybose būdavo statomas iš medžio. Medis – ypatinga medžiaga, kuri nuolat kinta, reaguoja į aplinkos pokyčius, juda, traukiasi, plečiasi, lyg gyvas organizmas. „Labai svarbu pajausti statinį, suprasti kaip ir kodėl jis atsirado ir keitėsi, išmokti skaityti medžio rievėse paliktus laiko ženklus. Toks santykis neįgyjamas per vieną dieną, tapus sodybos savininku, jam, kaip ir žmogiškiesiems ryšiams, reikalingas laikas, rūpestis, atsakomybė“ – patarimais iš savo ilgametės medinių namų restauravimo patirties dalijasi dailidystės amatą daug metų puoselėjantis meistras Saulius Sakalas. Išmokus susikalbėti su namu ir jo aplinka, bus daug lengviau jį prižiūrėti, išsiugdyti pastabumą ir pajausti, kur namui skauda, kol vos matomi įbrėžimai neišplito į sunkiai gydomas žaizdas. Kaip teigia architektė dr.Rasa Bertašiūtė, imantis medinio namo priežiūros ir tvarkymo darbų, visų pirma būtina suvokti paveldo vertę (istorinę, architektūrinę, menotyrinę) ir nustatyti, ką būtina išsaugoti. Taip pat reikia įvertinti esančių pažeidimų pobūdį, apimtis bei priežastis ir atitinkamai susiplanuoti darbus: išsiaiškinti neatidėliotinus, kad būtų išvengta grėsmingų pokyčių (pvz., prakiurusio stogo, lietvamzdžių, latakų tvarkymas) ir tolesnius darbus, kurių metu būtų panaikinti per laiką įvykę pakitimai, atnaujinti sunykę elementai (pvz. sienų perdažymas, langų sutvarkymas). Anot tyrinėtojos, kuo mažiau keičiame seną pastatą, tuo daugiau išsaugome ir perduodame informacijos ateities kartoms (Bertašiūtė R. Kaip prižiūrėti ir tvarkyti medinį pastatą// Medinio namo priežiūra: metodinis leidinys. – V.:Dailininkų sąjungos leidykla artseria, 2016 – p.15).
dangos pažeidimų, ar nesimato drėgmės požymių stogą laikančiose konstrukcijose (gegnės, grebėstai), ar gerai užsandarintas kraigas, stogo kraštai ties kaminais, kitose lūžio vietose, ar tinkamai pritvirtinti, neįtrūkę lietvamzdžiai, o jais nutekantis vanduo netykšta ant pamatų ir sienų. Dažnai pamirštamas net ir toks, atrodytų, elementarus darbas, kaip lietvamzdžių ir latakų valymas nuo prikritusių lapų ir šiukšlių, o laiku neatlikta ši procedūra gali pridaryti nemenkų rūpesčių. Kalbant apie rimtesnį darbą – susidėvėjusios stogo dangos keitimą – galimybių yra daug ir įvairių, o sprendimų pasirinkimas priklauso nuo šeimininkų matomos sodybos vizijos, stogo būklės, finansinių galimybių. Tačiau yra keletas svarbiausių principų, kurių architektė Rasa Bertašiūtė pataria laikytis visiems. Visų pirma – tai senos stogo konstrukcijos išsaugojimas ar pakartojimas, nes originali stogo forma, nuolydis, proporcijos ir danga formuoja pastatų architektūrinį vaizdą, kuris laikomas paveldo vertybe. Taip pat svarbu priimant sprendimus dėl stogo dangos išsiaiškinti, ar ji nebus per sunki stogo konstrukcijai, o tam reikia kruopščiai paskaičiuoti laikančiųjų konstrukcijų techninius duomenis (Bertašiūtė R. Ten pat – p.25).
Dažniausiai pažeisti būna apatiniai namo sienojai, kuriuos galima atnaujinti ar pakeisti atliekant pamatų restauravimo darbus. Tačiau būtina skirti dėmesio ir kitų namo sienojų būklei, jie juk taip pat nuolat veikiami lietaus, sniego, vėjo ir saulės ir per ilgesnį laiką neišvengiamai atsiranda jų pažeidimų (dažniau pietinėje namo pusėje, taip pat rąstų sujungimo vietose). Svarbu įvertinti pažeidimų laipsnį: jeigu jis nedidelis, užtenka pakeisti tik dalį sienojo, jeigu labiau nukentėjusi vien išorinė rąsto dalis, galima tik ją ir pakeisti, o jeigu pažeidimai tokie, dėl kurių kyla pavojus namo konstrukcijai ir saugumui, reikia sienojus keisti naujais. Daugeliui etnografinės sodybos entuziastų maloniausias akiai turbūt autentiškas natūralių rąstų namo vaizdas, tačiau siekiant namą pritaikyti šiuolaikiniam gyvenimo būdui, kuomet norima daugiau komforto ir patogesnių gyvenimo sąlygų, galimi įvairūs rastų „aprengimo“ būdai. Namo apkalimo ir sienų šiltinimo variacijų spektras labai platus, todėl prieš apsisprendžiant kaip atlikti darbus, kokias medžiagas naudoti pravartu išsamiau pasigilinti į įvairias šių darbų subtilybes.