Sienų tapybos koncervavimo procesas Vilniaus Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčios patalpoje, 2018 m. „Heritas“ organizatorių nuotrauka.

Žmonės nuo seno siekė kurti jaukią ir estetišką savo gyvenamąją aplinką. Kiekvienas laikmetis turėjo skirtingas interjero dekoro madas, todėl dažnai naujoms estetinėms tendencijoms būdavo teikiama pirmenybė senųjų naikinimo sąskaita. Nusistovėjus tarptautinėms kultūros vertybių apsaugos taisyklėms bei tarptautines teisinio reguliavimo normas perkėlus į Lietuvos paveldosaugos dokumentus, šalyje imta ypatingai vertinti ir saugoti interjero elementus, sukurtus iki Antrojo pasaulinio karo. Įgiję būstą su tokiais dekoro elementais žmonės įgyja ir atsakomybę išsaugoti vertybę ateities kartoms.

Kaip reikėtų elgtis įsigijus nekilnojąjį turtą miestų istorinėse dalyse ar bet kurioje kitoje Lietuvos istorinėje vietoje, kokius būtinus veiksmus galima atlikti pačiam turto valdytojui ir ko geriau nedaryti matant ar turint duomenų, kad pastate galėtų būti senosios tapybos, pataria dešimtmečių darbo su itin trapiomis kultūros paveldo vertybėmis patirtį turinti architektė–restauratorė Audronė Kaušinienė.

Pasak restauratorės, pirmasis žingsnis – patikrinti pastato statusą Kultūros paveldo departamento administruojamame Nekilnojamųjų kultūros vertybių registre. Registro paieškoje užtenka įvesti adresą ar pasinaudoti priartinimo funkcija žemėlapyje ir galima sužinoti, ar pastatas arba jo dalis yra saugomi. Jei pastatas neįrašytas registre, tik nuo savininko sąmoningumo ir noro priklauso, ar galimai vertingi jame esantys interjero elementai bus išsaugoti. Kultūros paveldo objektų išsaugojimo kaštai dažniausiai būna didesni nei įprastinių remonto darbų, tačiau galimų išlaidų bijoti nereikėtų, nes išsaugotas ir tinkamai prižiūrėtas kultūros paveldas dažniausiai suteikia nekilnojamam turtui didesnę finansinę vertę, o taip pat kuria ir nematerialią – kultūrinę vertę, susijusią su istorijos ir meno puoselėjimu. Kultūros paveldo apsaugos specialistai siekia padėti išsaugoti paveldo vertybes, tad į juos visada galima kreiptis patarimo bei kartu ieškoti geriausio sprendimo tinkamai paveldinio objekto apsaugai ir tvarkymui.

Kaušinienė pabrėžia specialistų konsultacijų svarbą: „Dėl įvairių biologinių (pavyzdžiui, drėgmės, pelėsio) ar kitų priežasčių atsidengus byrančiai sieninei tapyba ar matant, kad vidaus patalpų tinkas nestabilus, būtina, kad tapybos būklę įvertintų specialistai. Tik jie gali tiksliai nustatyti laikmetį, saugotinas vertingąsias savybes bei pasiūlyti tinkamiausius tapybos apsaugos sprendinius. Taip pat būtinai reikalingi polichrominiai tapybos ir kiti tyrimai (pavyzdžiui, cheminiai, architektūriniai, konstruktyviniai). Svarbu žinoti, kad Kultūros paveldo departamentas gali kompensuoti objekto savininkui patirtas taikomųjų tyrimų išlaidas. Pačiam savininkui ar restauratoriui–mėgėjui galimai vertingų tapybinių sluoksnių atidengtinėti jokiu būdu negalima, nors ir kaip norėtųsi. Galima žala savavališkai atidengiant sienų tapybą gali būti neatitaisoma bei daug didesnė nei nauda ar patenkintas smalsumo poreikis“. Su specialistų pagalba išsiaiškinus, kokie yra tapybos pažeidimai, tolimesnis žingsnis būtų kuo greičiau likviduoti byrėjimo priežastis: panaikinti drėgmės šaltinį ar pašalinti kitus pažeidimų sukėlėjus.

Avarinės būklės sienų tapybos tvarkyba pradedama sutvirtinant sienos tinką ir pačią tapybą. Sienų tapybos sutvirtinimas yra gana sudėtingas procesas, dažnai atliekamas nuvalytą tapybą paklijuojant odos klijais ar kazeinu bei japonišku (mikalentiniu) popieriumi. Stabilizavus „judančią“ tapybą, ne tik išvengiama skaudžių praradimų, bet ir laimima laiko – atlikus šią procedūrą tapyba gali laukti restauratorių rankų ilgus metus.

Kaip vieną iš didžiausių klaidų, restauratorė įvardina netinkamų restauravimui bei konservavimui medžiagų pasirinkimą. Šiuose procesuose naudojamoms medžiagoms yra keliami specialūs reikalavimai, iš kurių paminėtini ilgaamžiškumas, „grįžtamumas“ bei suderinamumas. Naudojamos priemonės turi būti suderinamos su originaliomis objekto medžiagomis chemine bei fizikine prasme, o taip pat,  jei tik įmanoma, visos pritaikytos procedūros turėtų būti „grįžtamosios“, tai yra, restauravime panaudotas medžiagas ateityje turėtų būti galima pašalinti ir pakeisti patobulėjusiomis technologijomis. Jei restauravimo procedūros nėra visiškai „grįžtamosios“, jos bent jau turėtų palikti galimybę tolimesnėms restauracijoms. Konservuojant ir restauruojant paveldo objektus, reikėtų atsisakyti nepatikrintų, neaiškios sudėties, greitą rezultatą žadančių naujų priemonių naudojimo.

Visų susidomėjusių sienų tapybos tvarkymo technologijomis bei norinčių praktiškai išbandyti pirminius avarinės būklės tapybos stabilizavimo procesus Audronė Kaušinienė gegužės 3-4 d. laukia nemokamose dirbtuvėse-mokymuose Vilniaus Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčioje, Tarptautinėje kultūros paveldo pažinimo, tvarkybos ir technologijų parodoje „HERITAS“.

Asta Cicėnienė